Labas, žiema

Nieko protingo. Tiesiog labas, žiema. Sausio vidurys. 

Advertisements

Kaip toje Baltarusijoje aš gyvenčiau


Keletą dienų praleidau Minske. Darbas. Bet be darbo pavyko truputį žvilgterti ir į baltarusius. Labai greitai pagavau savo vieną bruožą – norą surasti, kuo aš esu geresnis. Tai jį pirmiausia ir norėjau išjungti. Kaip? A va paprasta mintis: jeigu aš būčiau gimęs Minske, kaip aš dabar atrodyčiau…

Vaikščiojau ir stebėjau, į ką būčiau panašus. Taigi, šį kartą žiūrėjau ne į turistines atrakcijas. Šį kartą – kaip aš čia gyvenčiau… 

Galbūt pirmiausia, ką turiu įveikti, tai išmokti didžiuotis savo šalimi. Kuo didžiuočiaus, jei čia gyvenčiau? Galbūt remčiaus į šeimą, vaikus. Mane užkabino vienos baltarusės žodžiai: “dabartiniai lietuviai yra žemoity, o baltarusiai yra tikrieji litvinai…”. Ahh, galėčiau šaukti, kad savinasi istoriją… Bet kaip ten iš tikrųjų buvo. Matau Minske, kaip Radzivilos, kiti LDK kunigaikščiai pradeda puošti Baltarusiją. 

Ne, asmeniškai aš dar nepasiruošęs atiduoti savo kunigaikščių… Nes kuo tada aš didžiuočiausi.. O jei būčiau baltarusis, taip, aš imčiau šią istoriją sau. Sakyčiau, gi Vilniuje lietuvių kalbos nebuvo beveik. 

Eidamas Minsko gatvėmis niekaip nežinau, kaip bendrauti akimis su žmonėmis. Pirmiausia, kaip su pareigūnais. Praeinu, o jausmas, kad tuoj suims. Uch, šį kartą nesuėmė. Na gal kitą kartą. Bet tie patys vyrai be uniformų, su jais irgi nėra paprastas akių kontaktas. Man yra toks jausmas, kad tai stilingi macho, labiau panašūs į herojus iš kriminalinio serialo. Akių kontakto beveik nėra. 

O panelės? Aišku, kad man įdomu. Akimis kalbinu. Na bet čia man kažkaip nelabai sekasi, arba sekasi iš karto per labai. Pradėkim nuo nelabai. Moterys rengiasi žaviai. Gyvendamas Minske net pavadinčiau – stilingai ir madingai. Kaip žemoitas turiu pasakyti, kad pakankamai panašiai. Labai išreiškia plaukus. Ilgus plaukus. Na taip, beveik pas visus dominuoja tamsios spalvos. O kaip su akimis? O kontakto beveik nėra. Praeina pro mane, lyg saugodamos save, kad neįžeisčiau.  O kai pasiekia daugiau metų, veide pradeda matytis jau nebepaslepiamas nuovargis. Mieli baltarusiai, ką jūs darote su savo moterimis…

Arba yra tos, kurios kalbina labai giliu žvilgsniu. Čia aš jau pabėgu. Neatlaikau. Galbūt minties, ką man mama pasakys, kai parodysiu savo vaiko mamą baltarusę, ir kad ji gyvens dabar čia… Na va ir pasireiškia tas nacionalizmas. Bet grįžkim prie moterų su žvilgsniu. Jos tikrai dainuoja akimis. Nesu turtingas, todėl nutraukiu besimezgantį bendravimą pasakydamas, kad neturiu tiek pinigų draugauti su tavimi. Galvojate, Minske pigu? Taip, metro galėčiau pavėžinti. Tiek kiek nori mano dama. Dar autobusu. 

Aišku, čia tik mano stereotipai. Daug čia nuostabių žmonių, kur aš esu jiems net per prastas. Juos tik nėra paprasta pamatyti. Jie kažkur pasislėpę… Matau daug labai gražių gyvų porų, kurios ne būna kartu, bet “dainuoja” meilę. Kur nors stovėdami prie Metro bilietų kiosko. Panelė lyg būtų pirmą kartą saugi šalia mylimo. 

Taip, nedidelis grubumas ir atsargumas – tai, ką tikrai pastebiu. Galbūt gyvendamas Minske ir aš nustočiau tai pastebėti. Vis sveikinuosi su visomis pardavėjomis, bet matau, kad joms tai nėra taip įprasta. Beje, automobilį vairuoti Minske yra paprasta. Grubumo beveik nėra. Vilenskas vairavimas žymiai baisesnis. 

Taigi, koks aš būčiau, jei gyvenčiau Minske? Turbūt norėčiau labai nuosavo naujos statybos butuko (daugiau neišgalėčiau), bandyčiau turėti svarbių draugų, jei bus bėda, kad jie mane ištrauktų. Tyliai svajočiau kažką vakarietiško, ilgėčiaus truputį slaviškumo. Mokyčiaus iš lėto didžiuotis savo šalimi, bet apie batką nieko nesakyčiau. Tyliai kurčiau idealią šeimą mintyse. Vakare – padori nedidelė alaus ar degtinės dozelė. Bet nedidelė. Ir ant kažko pykčiau, ant ko, dar pats nežinau, bet ant veido tai matytųsi… 

Mano miestas herojus. 

Kernavė lapkritį

Paprastai prie Kernavės esu buvęs ne vieną kartą. Ir ne du. Tik dabar turiu pasakyti, kad esu buvęs ne Kernavėj, o prie Kernavės. Šį kartą drįsau apeiti daugiau, nei vien tik prie bažnyčios. 

Oh. Man tai buvo atradimas. Ir amatininkų kaimas, ir takai tarp senų ąžuolų ir klevų. Dar nelabai ir žinau, kas ta Kernavė iš tikro buvo. Einant pėsčiųju taku pirmiausia matosi bažnyčia. Toliau matosi senosios bažnyčios pamatiniai akmenys. Na, tiesa, klebonija visu gražumu. Tada viena koplyčia. Na ir štai kas – ant koplyčios tie kryžiai. Jie jau nėra vien krikščionybės antspindys. Jie yra jau to pasaulio atspindys, ant kurio pastatyta bažnyčia. 

Kažkaip geriausiai buvo galima pajausti tą senąją dvasią kalvų ir medžių pagalba. Gera buvo užklysti. 

Kukavo balandžiai

Aš dabar esu vienas. Tiesa, antras. Perėjęs skyrybas. Dabar gyvenantis vienas. Ir kai matau kukuojančius balandėlius, uždainuoja mano liūdesys.

Nieko nepadarysi, taip būna. Sukurti mes būti su žmonėmis ir tarp žmonių.

Dabar tik turiu pergalvoti, kas gi ten pas mane per bruožai baisūs yra, kad likau vienas. Va turiu „malonumo”. Išsiaiškinti, kas aš per fruktas, su kuo valgomas.

O tuo metu kai matau balandėlius kukuojančius.

(Balandėliai kukavo Ramygalos bažnyčioj)

balandziai

Mano spauda

Štai mano laikraštis. Aš jį skaitau kartais ir tobulėju. Ir ką, vis ką nors sužinau. Kas malkas parduoda, kas kanalizaciją įrengia. Dar paveiksliukus perverčiu.

Pas mus gyvena tokia politikė Loreta. Jo, jos neišrinko. Aš kartais paskaitau jos skelbimus šiame laikraštyje. Iš Ukmergės mes į Seimą išsiuntėme tokį Varžgalį. Kas jis toks, nieko nežinau. Tik kad norėjo valdžios. Dirbo Ukmergės autobusų parke.

Į Ukmergę atvyksta tokia aiškeriagė Narghita. Rašo, kad gali padėti išlaikyti byrančias santuokas. Per vėlai atvažiuoja, mano jau subyrėjo. Dar gamina talismanus. Gydo nuo nevaisingumo. Va trumpas atsiliepimas viešai laikraštyje: „prieš apsilankydama pas ją, aš buvau praradusi viltį, grėsė skyrybos su vyru, tačiau kai kreipiausi į šią būrėją, šeimoje atsirado laimė ir ramybė”.

Skaitau toliau. Yra tokia kavinė „Ratų centras”. Kažkiek padangomis kvepia. Gal kada ten kavos išgersiu su kuo…

uk-zinios

Keturiasdešimtmečio sriuba

Daroma taip :

Paimi puodą (šį kartą didesnį, nes kai produktus dedi tiesiai į puodą, pradeda trūkti vietos)

Užverdi vandenį jame, aha, prieš tai ką nors įdedi iš prieskonių, ko turi

Tada įverti faršo dėžutę (turėjau dar išmedžioti popierių iš puodo, pasirodo po faršu jis ten dedamas)

Maišai, skaidai faršą, kad į gabalus nesuvirtų
tada pabaigai dar ko nors įmeti (įmečiau kopūstų ir truoutį pievagrybių) ir …

VUALIA

skanaus