Šiandien tokia nuotaika

Advertisements

Atkūrimo diena

Lietuvosdiena

Einu pakelsiu vėliavą. Ne, nekelsiu. Aš jos nenuėmiau nuo vasario 16-os dienos. Patogu. Prabėgo kažkoks vaikas, klausia, kokia diena? ATKŪRIMO.

Tai kas buvo atkurta, klausia. Vis pasimetu, kai staigiai kas paklausia. Bet įtempiu smegeną ir pasakau – vasarį – Valstybę atkūrėm. Kovą – Nepriklausomybę. Aišku? Man ne. Liepą – o ką liepą? Na kol dar ne liepa, dar nieko nesakau.

Myliu šitą šalį. O kas man belieka. Ne, ne dėl to, kad čia gimiau. Aš manau, aš tyliai išmokau ją mylėti. Kaip? Nežinau. Nu kai Mikutavičių paklausau, ten kažką jis gerai padainuoja truputį ir apie mane. Kai dabar gatvėmis prasieinu ir matau trispalves, jos apie mane.

Oh, matau eina Gajus toks (Guy Verhofstadt, rodė savo pasą, kaip jis rašosi). Einu jį pakalbinti. Klausiu, ar pasveikintum mano Lietuvą. Jis taip protingai pakalbėjo, kad net nepakartočiau. Jis labai nori išsaugoti visą vieningą Europą, bet neakcentuoti vienos šalies baliuko. Va, tiesa, štai ką pasakė – Kosovas buvo “išgelbėtas” amerikiečių 1999-ais. Europa savo kieme tada nieko nepadarė. Europa buvo bailė veikti. Sirija – Europa vėl bailė veikti. Tik pabarė Asadą, kad negalima žudyti žmonių chemiškai (kitaip nedraudė), vėl JAV įsimaišė. Gerai, kad turime draugų JAV. Ir greičiausiai dėl ten aktyviai gyvenančių lietuvių….

Įdomu, jei karas pas mus, Europa padės? Atsakymas paslėptas Ukrainoje. Atsakymas paslėptas Olandijoje po jų lėktuvo numušimo. Kai mes matome tokią Europą, aišku, kad mes turėdami šimtus metų okupuoti mėgstantį kaimyną turime kažką daryti. Taip gaunasi, kad gal grėsmė mus net paskatina vienytis.

Jei mus puls, Europa negins, sako mano nuojauta. Nebent būtų naudinga pačiai Europai. 1918-ais metai Vokietijai buvo naudinga leisti susikurti visai eilei valstybių, kad paskui Rusija nepasiektų taip lengvai Vokietijos. 1990-ais metais Sovietų Sąjungai buvo nenaudinga imtis stiprių veiksmų (o tą sugebėtų be problemų, Praha, Vengrija, neseniai gėdingas išstūmimas iš Afganistano), nes visiškai nežinojo, ar nepradės pati Rusija byrėti.

Taip pasinaudojom oro tarpu ir susivienijom. Ne ginklais. O daina ir kalba. Stūmėm rusų kalbą savo kalba, stūmėm kolektyvizacijos ir kolūkių dvasią taip, kad iki šiol sunkiai susirenkam į vieną vietą, nes pradeda priminti senus laikus.

Bet va. Atsikūrėm nepriklausomybę. Jau prieš 28 metus. Oho. O štai kas dar nutiko – dabar negalime burtis vien apie kalbą, nes žinome, kad piliečiai gali kalbėti ir lenkiškai ir rusiškai. Ir turime leisti, jei norime būti europiečiai. Negalime vien didžiuotis dydžiavyriais iš praeities. Nes Smetona – autoritaras, visur vien vyrai (o šioje stiprėjančių moterų šalyje tai nėra geras tonas, vien himne apie sūnus gieda, pamiršus dukteris), dar anksčiau krūva tarpusavio konfliktų pavyzdžių, kur brolis brolį skerdė…

Taigi buriamės apie vėliavą. Dar įdomiausia, sukurtą Žmuidzinavičiaus (kuris mokytojavo Lenkijoje). Paskui su prikurta geltona spalva, kurią įpaišė archeologas Tadas Daugirdas (kurio mama rusė). Na tada jausmas sako, gerai trispalvė, bet dar gal tikriau būtų senoji istorinė vėliava, ją tada atmetė dėl per daug raudonos spalvos. Tai va, aš ją tyliai laikau pasikabinęs rūsyje. Ten jaučiuos dar labiau šios šalies gyventojas.

Gajus nueidamas sako, neužsižaiskite su tautiškumo ideja. Nacionalizmas Europoje auga, pasiūlė pagalvoti, o kas jei kartu ir ES vėliavą išsikelti… Nuėjo tos geros Jungtinių Europos Valstijų idėją kurti. Bet toks su nuleista galva.

Kovo 11-oji. Atsidusau. Pagalvojau, kad į TV parašyti kokią žinutę “vyriškis ieško jaunos pagyvenusios moteriškės, vedusios – nesivarginkite”. Ne. Gal ne šiandien, tegul ši para būna apie Lietuvą.

Bet vis dėlto tai yra mano šalis. Čia galiu būti savimi. Čia aš galiu rašyti tokias žinutes. Dar daugiau. Čia galiu turėti savo žemę ir joje auginti savo burokėlius. Tą ir darysiu. Vis dėlto net jei mus ir gali sutriuškinti, mes vis tiek keliame vėliavą. Net atsimindami, kaip greitai gali daug žmonių išgabenti į Sibirus. Bet mes šiuose istorijos tarpsniuose gerai padaužyti vis tiek išlikome. Man smagu, kad vėliava mano kieme yra trispalvė.

Suprantu, kad Lietuva yra tik fikcija. Anksčiau žmonių poreikį tenkindavo didelė šeima ir toji kaimo bendruomenė. O apie pasaulį seneliai tik galvodavo, kas dabar yra jų caras. Va tik 19 amžiuje pradėjome burtis aplink papročius ir kalbą. Dabar man reikia mano valstybės. Man ji duoda tai, ko man reikia. Saugumą ir didelę šeimą. O aš einu irgi valstybei duosiu. Reikia eiti sumokėti mokesčius už parduotus kiaušinius ir individualios veiklos pajamas…

Su švente (eisiu lietuviškai švęsiu, mišios)

Lietuva

Och, žemė traukia

20180211_103456.jpg

Atėjo laikas sugrįžti prie …. paprastų dalykų. Dar negaliu aiškiai pasakyti, ką tai reiškia, bet nuojauta kužda, kad apie tai, kas yra aplink kiekvieną dieną.

Va, pavyzdžiui, mano du draugai valstiečiai. Ir ką, gyvi, sėdi. Dėl savo praeito amžiaus technikos turi būti kelkraštyje. Bet aš nemanau, kad jie jaučiasi blogiau, nei aš, kuris vienas, ir dar mašinoje.

Žodžiu, susuksiu tokią mintį – kuo arčiau žemės, tuo daugiau gyvybės. O man tai skambėtų taip – kuo paprasčiau, tuo daugiau žmonių. Gaila. Bet taip yra.

Valstiečio žvilgsnis.

Yra tiek daug dalykų, ką įgudęs gali pastebėti ir užfiksuoti. Aš pamatau nedaug, galbūt daugiau atsitiktinai. 

Atrodo, tai yra taip paprasta, bet tai labai sutampa su tuo, ką bandau ir savo gyvenime – daugelį dalykų supaprastinti. Nesužavėsiu aš žmonių, kaip tikėjausi padaryti, nepastatysiu pilių, kaip kartais buvau provokuojamas daryti. 

Dabar kartu noriu pasakyti, kad kurdamas šią svetainę galvojau netiesiogiai kalbinti ir tuos žmones, su kuriais galbūt norėčiau susibendrauti, atskleisti labiau, kaip man einasi. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ne taip reiktų kurti savo gyvenimą. Ne su viešu dienoraščiu, o su vidiniu. Ką dabar ir pradėjau daryti. 

O čia noriu tik karts nuo karto pasidalinti, kad esu gyvas, matau, girdžiu, gyvenu ir dalinuosi. Kad ir štai šia gėlyte. 

Kai miške

Ne istorija čia. Pasidalinimas. Valanda karklynuose. Miškas pasiruošęs sprogti. Dabar jis toks šlapias ir pilkas.

Bet atidžiau pažvelgus matosi, kad keturkojė gyvybė visur aplink. 

Pažvelgus aplink – vėl viskas gyva. Tuoj bus ir žalia. 

Nuoširdumo išbandymai

Tai turbūt yra sunkiausias egzaminas, kurį turiu išlaikyti. Tai nuoširdumo egzaminas. Bandau kažkuo būti, bandau save pristatyti, bet kaip kažkas nesigauna, taip nesigauna. 

Net kai save fotografuoju, vėlgi bandau išgauti kažką tokio… žavaus. 

Gal tai yra tas amžius, kai nesinori vis pripažinti, kad nesi jaunas, kad gal galėjo viskas būti geriau, tobuliau, tvarkingiau, gražiau. O yra taip, kaip yra. Skyrybos, Ukmergė, lengvas senėjimas. 

Bet…

Ta Klaipėda

Ta žaisminga Klaipėda

Man ji tokia vaikiška, naivi, bet kartu ir pasimetusi. 

Jos senamiestis nėra lietuvių senamiestis. Jis – išėjusios kultūros senamiestis. Dabar Lietuva užpildo jį savo parduotuvėmis, savo dvasia. 

Mėgstu aš tą Klaipėdą. Mėgstu.