Valstiečio žvilgsnis.

Yra tiek daug dalykų, ką įgudęs gali pastebėti ir užfiksuoti. Aš pamatau nedaug, galbūt daugiau atsitiktinai. 

Atrodo, tai yra taip paprasta, bet tai labai sutampa su tuo, ką bandau ir savo gyvenime – daugelį dalykų supaprastinti. Nesužavėsiu aš žmonių, kaip tikėjausi padaryti, nepastatysiu pilių, kaip kartais buvau provokuojamas daryti. 

Dabar kartu noriu pasakyti, kad kurdamas šią svetainę galvojau netiesiogiai kalbinti ir tuos žmones, su kuriais galbūt norėčiau susibendrauti, atskleisti labiau, kaip man einasi. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ne taip reiktų kurti savo gyvenimą. Ne su viešu dienoraščiu, o su vidiniu. Ką dabar ir pradėjau daryti. 

O čia noriu tik karts nuo karto pasidalinti, kad esu gyvas, matau, girdžiu, gyvenu ir dalinuosi. Kad ir štai šia gėlyte. 

Kai miške

Ne istorija čia. Pasidalinimas. Valanda karklynuose. Miškas pasiruošęs sprogti. Dabar jis toks šlapias ir pilkas.

Bet atidžiau pažvelgus matosi, kad keturkojė gyvybė visur aplink. 

Pažvelgus aplink – vėl viskas gyva. Tuoj bus ir žalia. 

Nuoširdumo išbandymai

Tai turbūt yra sunkiausias egzaminas, kurį turiu išlaikyti. Tai nuoširdumo egzaminas. Bandau kažkuo būti, bandau save pristatyti, bet kaip kažkas nesigauna, taip nesigauna. 

Net kai save fotografuoju, vėlgi bandau išgauti kažką tokio… žavaus. 

Gal tai yra tas amžius, kai nesinori vis pripažinti, kad nesi jaunas, kad gal galėjo viskas būti geriau, tobuliau, tvarkingiau, gražiau. O yra taip, kaip yra. Skyrybos, Ukmergė, lengvas senėjimas. 

Bet…

Ta Klaipėda

Ta žaisminga Klaipėda

Man ji tokia vaikiška, naivi, bet kartu ir pasimetusi. 

Jos senamiestis nėra lietuvių senamiestis. Jis – išėjusios kultūros senamiestis. Dabar Lietuva užpildo jį savo parduotuvėmis, savo dvasia. 

Mėgstu aš tą Klaipėdą. Mėgstu. 

Kaip toje Baltarusijoje aš gyvenčiau


Keletą dienų praleidau Minske. Darbas. Bet be darbo pavyko truputį žvilgterti ir į baltarusius. Labai greitai pagavau savo vieną bruožą – norą surasti, kuo aš esu geresnis. Tai jį pirmiausia ir norėjau išjungti. Kaip? A va paprasta mintis: jeigu aš būčiau gimęs Minske, kaip aš dabar atrodyčiau…

Vaikščiojau ir stebėjau, į ką būčiau panašus. Taigi, šį kartą žiūrėjau ne į turistines atrakcijas. Šį kartą – kaip aš čia gyvenčiau… 

Galbūt pirmiausia, ką turiu įveikti, tai išmokti didžiuotis savo šalimi. Kuo didžiuočiaus, jei čia gyvenčiau? Galbūt remčiaus į šeimą, vaikus. Mane užkabino vienos baltarusės žodžiai: “dabartiniai lietuviai yra žemoity, o baltarusiai yra tikrieji litvinai…”. Ahh, galėčiau šaukti, kad savinasi istoriją… Bet kaip ten iš tikrųjų buvo. Matau Minske, kaip Radzivilos, kiti LDK kunigaikščiai pradeda puošti Baltarusiją. 

Ne, asmeniškai aš dar nepasiruošęs atiduoti savo kunigaikščių… Nes kuo tada aš didžiuočiausi.. O jei būčiau baltarusis, taip, aš imčiau šią istoriją sau. Sakyčiau, gi Vilniuje lietuvių kalbos nebuvo beveik. 

Eidamas Minsko gatvėmis niekaip nežinau, kaip bendrauti akimis su žmonėmis. Pirmiausia, kaip su pareigūnais. Praeinu, o jausmas, kad tuoj suims. Uch, šį kartą nesuėmė. Na gal kitą kartą. Bet tie patys vyrai be uniformų, su jais irgi nėra paprastas akių kontaktas. Man yra toks jausmas, kad tai stilingi macho, labiau panašūs į herojus iš kriminalinio serialo. Akių kontakto beveik nėra. 

O panelės? Aišku, kad man įdomu. Akimis kalbinu. Na bet čia man kažkaip nelabai sekasi, arba sekasi iš karto per labai. Pradėkim nuo nelabai. Moterys rengiasi žaviai. Gyvendamas Minske net pavadinčiau – stilingai ir madingai. Kaip žemoitas turiu pasakyti, kad pakankamai panašiai. Labai išreiškia plaukus. Ilgus plaukus. Na taip, beveik pas visus dominuoja tamsios spalvos. O kaip su akimis? O kontakto beveik nėra. Praeina pro mane, lyg saugodamos save, kad neįžeisčiau.  O kai pasiekia daugiau metų, veide pradeda matytis jau nebepaslepiamas nuovargis. Mieli baltarusiai, ką jūs darote su savo moterimis…

Arba yra tos, kurios kalbina labai giliu žvilgsniu. Čia aš jau pabėgu. Neatlaikau. Galbūt minties, ką man mama pasakys, kai parodysiu savo vaiko mamą baltarusę, ir kad ji gyvens dabar čia… Na va ir pasireiškia tas nacionalizmas. Bet grįžkim prie moterų su žvilgsniu. Jos tikrai dainuoja akimis. Nesu turtingas, todėl nutraukiu besimezgantį bendravimą pasakydamas, kad neturiu tiek pinigų draugauti su tavimi. Galvojate, Minske pigu? Taip, metro galėčiau pavėžinti. Tiek kiek nori mano dama. Dar autobusu. 

Aišku, čia tik mano stereotipai. Daug čia nuostabių žmonių, kur aš esu jiems net per prastas. Juos tik nėra paprasta pamatyti. Jie kažkur pasislėpę… Matau daug labai gražių gyvų porų, kurios ne būna kartu, bet “dainuoja” meilę. Kur nors stovėdami prie Metro bilietų kiosko. Panelė lyg būtų pirmą kartą saugi šalia mylimo. 

Taip, nedidelis grubumas ir atsargumas – tai, ką tikrai pastebiu. Galbūt gyvendamas Minske ir aš nustočiau tai pastebėti. Vis sveikinuosi su visomis pardavėjomis, bet matau, kad joms tai nėra taip įprasta. Beje, automobilį vairuoti Minske yra paprasta. Grubumo beveik nėra. Vilenskas vairavimas žymiai baisesnis. 

Taigi, koks aš būčiau, jei gyvenčiau Minske? Turbūt norėčiau labai nuosavo naujos statybos butuko (daugiau neišgalėčiau), bandyčiau turėti svarbių draugų, jei bus bėda, kad jie mane ištrauktų. Tyliai svajočiau kažką vakarietiško, ilgėčiaus truputį slaviškumo. Mokyčiaus iš lėto didžiuotis savo šalimi, bet apie batką nieko nesakyčiau. Tyliai kurčiau idealią šeimą mintyse. Vakare – padori nedidelė alaus ar degtinės dozelė. Bet nedidelė. Ir ant kažko pykčiau, ant ko, dar pats nežinau, bet ant veido tai matytųsi… 

Mano miestas herojus.